29 Geg Kodėl Norvegijoje yra dvi rašto kalbos?

Daugeliui užsieniečių Norvegija atrodo kaip viena iš tų šalių, kur viskas paprasta: viena valstybė, viena kalba aiški nacionalinė tapatybė. Tačiau pradėjus mokytis norvegų kalbos arba bent trumpam pagyvenus šioje Skandinavijos šalyje, greitai paaiškėja keistas faktas – norvegai rašo dviem skirtingais būdais.

Ir tai nėra tiesiog skirtingi dialektai ar regioniniai akcentai. Norvegijoje egzistuoja dvi oficialios rašto kalbos:

• Bokmål
• Nynorsk

Abi jos yra teisėtos, abi mokomos mokyklose, abi naudojamos valstybės institucijose, žiniasklaidoje, literatūroje ir oficialiuose dokumentuose. Tačiau jų istorija ir atsiradimas glaudžiai susiję su Norvegijos politine praeitimi, nacionalinės tapatybės paieškomis ir net savotiška kultūrine kova.

Kaip susiformavo tokia kalbinė situacija?

Norint suprasti, kodėl Norvegija turi dvi rašto kalbas, reikia grįžti kelis šimtmečius atgal.

Keturi šimtai metų valdant danams

Nuo XIV amžiaus pabaigos iki 1814 metų Norvegija buvo valdoma Danijos. Šis laikotarpis dažnai vadinamas „400 metų naktimi“, nes per tą laiką danų kultūra ir kalba stipriai paveikė Norvegiją.

Administracija, universitetai, bažnyčia ir visa oficiali rašytinė komunikacija vyko danų kalba. Norvegų valstiečiai, žvejai ar kalnų gyventojai ir toliau kalbėjo savo vietiniais dialektais, tačiau rašyti reikėjo daniškai.

Ilgainiui miestuose susiformavo savotiška danų–norvegų kalbos versija. Būtent iš jos vėliau išsivystė Bokmål. Tačiau XIX amžiuje, kai Norvegijoje pradėjo stiprėti tautinio identiteto idėjos, kilo klausimas: jei norvegai yra atskira tauta, kodėl jie rašo beveik daniškai?

Ivar Aasen ir „tikros“ norvegų kalbos paieškos

Vienas svarbiausių žmonių Norvegijos kalbos istorijoje buvo kalbininkas ir savamokslis mokytojas Ivar Aasen. Jis nusprendė, kad Norvegijai reikia savos, autentiškos rašto kalbos, paremtos ne danų įtaka, o tikra norvegų kalbine tradicija. Tuo metu dauguma žmonių kaimuose vis dar kalbėjo senaisiais dialektais, kurie išsaugojo daug bruožų iš senosios skandinavų kalbos. Aasen pradėjo keliauti po šalį:

• lankė atokius kaimus;
• rinko tarmių pavyzdžius;
• užrašinėjo žodžius ir gramatiką;
• lygino skirtingus regioninius kalbų variantus.

Iš šios medžiagos jis sukūrė naują rašto kalbą, kuri iš pradžių buvo vadinama Landsmål („šalies kalba“), o vėliau pervadinta į Nynorsk („naujoji norvegų kalba“). Tai buvo ne tiesiog viena konkreti tarmė. Nynorsk tapo įvairių vakarų ir centrinės Norvegijos dialektų pagrindu sukurta standartizuota sistema.

Bokmål – miesto Norvegijos kalba

Tuo tarpu kita rašto sistema vystėsi kita kryptimi. Bokmål („knygų kalba“) kilo iš danų kalbos, kuri ilgainiui buvo palaipsniui pritaikyta norvegų kalbai ir vietinei vartosenai. Laikui bėgant:

• keitėsi rašyba;
• atsirado daugiau norvegiškų formų;
• kalba tapo artimesnė šnekamajai miesto norvegų kalbai.

Šiandien Bokmål yra dominuojanti rašto forma. Ja rašo apie 85–90 proc. Norvegijos gyventojų. Bokmål ypač paplitęs:

• Osle;
• rytinėje Norvegijoje;
• didmiesčiuose;
• nacionalinėje žiniasklaidoje.

Dėl istorinių priežasčių Bokmål iki šiol išlaikė nemažai panašumų su danų kalba.

Nynorsk – kalba, paremta dialektais

Nynorsk dažniausiai naudojama:

• vakarų Norvegijoje;
• mažesniuose miesteliuose;
• regionuose, kuriuose stipriai saugoma vietinė kultūra.

Nors Nynorsk vartoja mažesnė visuomenės dalis, ji turi labai stiprią kultūrinę reikšmę. Daugeliui norvegų tai yra nacionalinio identiteto ir nepriklausomybės simbolis.

Įdomu tai, kad Norvegijoje dialektai turi neįprastai aukštą statusą. Skirtingai nei daugelyje kitų Europos šalių, norvegai beveik niekada nesistengia „slėpti“ savo tarimo. Net televizijos laidų vedėjai ar politikai dažnai kalba savo regioniniais dialektais. Todėl Nynorsk daugeliui atrodo „natūralesnė“ ir arčiau tikrosios šnekamosios norvegų kalbos.

Kuo skiriasi Bokmål ir Nynorsk?

Pagrindiniai skirtumai dažniausiai matomi:

• įvardžiuose;
• neiginiuose;
• veiksmažodžių galūnėse;
• kai kuriuose dažnuose žodžiuose.

Štai keli paprasti pavyzdžiai:

Aš kalbu norvegiškai

• Bokmål: Jeg snakker norsk
• Nynorsk: Eg snakkar norsk

Aš neturiu automobilio

• Bokmål: Jeg har ikke bil
• Nynorsk: Eg har ikkje bil

Ką tu darai?

• Bokmål: Hva gjør du?
• Nynorsk: Kva gjer du?

Aš esu iš Lietuvos

• Bokmål: Jeg er fra Litauen
• Nynorsk: Eg er frå Litauen

Pirmieji skirtumai, kuriuos pastebi užsieniečiai

Mokantis norvegų kalbos dažniausiai pirmiausia į akis krenta šios formos:

Bokmål	Nynorsk
jeg	eg
ikke	ikkje
hva	kva
fra	frå
snakker	snakkar
gjør	gjer

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Nynorsk primena islandų ar senesnes skandinavų kalbos formas, ir tame yra dalis tiesos. Ji iš tiesų labiau išsaugojo senosios norvegų kalbos bruožus.

Ar norvegai moka abi kalbas?

Taip. Mokyklose visi mokosi abiejų rašto sistemų. Paprastai viena tampa pagrindine:

• hovedmål – pagrindinė rašto kalba.
• sidemål – papildoma.

Tai reiškia, kad net jei žmogus kasdien rašo Bokmål, jis vis tiek turi mokėti skaityti ir rašyti Nynorsk. Ir atvirkščiai. Dėl to tarp mokinių dažnai kyla diskusijų. Dalis jaunimo skundžiasi, kad antrosios rašto kalbos mokymasis yra varginantis, ypač regionuose, kur ji beveik nevartojama. Tačiau kiti mano, kad būtent ši sistema padeda išsaugoti Norvegijos kultūrinį unikalumą.

Ar norvegai supranta vieni kitus?

Be jokios abejonės. Bokmål ir Nynorsk nėra atskiros kalbos kaip, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių. Tai dvi tos pačios kalbos rašto sistemos. Skirtumai matomi rašyboje ir kai kuriose gramatinėse formose, tačiau žmonės vieni kitus supranta labai lengvai.

Didesnių sunkumų kartais sukelia ne rašto kalbos, o dialektai. Kai kurių vakarų ar šiaurės Norvegijos regionų šnekamoji kalba gali būti sunkiai suprantama net patiems norvegams.

Kodėl Norvegija neatsisako vienos iš jų?

Iš šalies gali atrodyti logiška turėti vieną standartinę kalbą. Tačiau Norvegijoje šis klausimas labai jautrus. Nynorsk šalininkai mano, kad:

• ji saugo tikrąją norvegų kalbinę tradiciją;
• mažina danų įtakos palikimą;
• stiprina regioninę kultūrą;
• saugo dialektų įvairovę.

Tuo tarpu Bokmål dominuoja praktikoje, nes ją naudoja dauguma gyventojų. XX amžiuje buvo bandymų abi sistemas sujungti į vieną bendrą kalbą, vadinamą Samnorsk, tačiau ši idėja sulaukė stipraus pasipriešinimo ir galiausiai buvo atmesta. Todėl šiandien Norvegijoje galime matyti unikalią situaciją: viena valstybė, viena kalba, bet dvi oficialios rašto sistemos.

Kalba kaip tapatybės dalis

Norvegijos pavyzdys puikiai parodo, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė. Ji gali tapti:

• istorijos atspindžiu;
• politinės nepriklausomybės simboliu;
• regioninio identiteto ženklu;
• kultūros išsaugojimo būdu.

Būtent todėl diskusijos apie Bokmål ir Nynorsk Norvegijoje iki šiol nėra vien lingvistinės. Jos susijusios su tuo, kaip pati šalis mato save ir savo istoriją.